Prieš 3 metus.
- Ką tu darai? Juk negalim tiesiog žudyti žmonių, - stovėjome naktį visų užmirštame skersgatvyje. Saimonas devyniolikos metų vaikinas mokė mane šaudyti ir slaptai perduoti narkotikus. Na, negalvojau, kad šaudysim į žmones.
- Taip, galime, jei jie pamato tai, ko nereikėjo pamatyti. Las Vegasas vaikeli toks ir yra, - pašaipiai žvelgdamas į mane aiškino Saimis. Vis tiek maniau, kad negalima žudyti žmonių už nieką. Visgi jis atrodė toks pasitikintis savimi, ir nesujaudintas, ką tik jo nužudyto žmogaus. Norėjau būt vaikinas. Gal yra kokia nors operacija lytį pasikeisti? Pavargau būti maža mergaite, norėjau būti stipri, ir tokia bebaimė kaip Saimonas.
- Nagi eime Aleks, tau dar daug ko reikia išmokti, - atsisukęs man nusišypsojo.
- Saimi, ar yra kokia nors operacija lyčiai pasikeisti? - daug kam būtų gėda užduoti tokį klausimą, bet aš tokį jausmą kaip "gėda" jau seniai buvau užmiršusi.
- Ką, sumaniai tapti vyruku? Nejuokauk Aleks, tai visiška nesąmonė. Nejauk sau galvos su tokiu šlamštu. Einam jau tuoj pradės švisti.
- Na, aš tik pasvarsčiau, - patraukiau pečiais ir nusekiau paskui Saimoną. Jis teisus tai visiškas šlamštas. Juk mama man sakė būti tuo kuo esu, taigi tuo ir būsiu.
- Aleks, man buvo įdomu. Kur tu gavai tiek pinigų, kad atskristum į Las Vegasą ir papirktum mano bosą, kad tave priimtu? - smalsiomis akimis stebeilijo į mane.
- Vogiau, lažinausi, Saimi nustebtum sužinojęs kiek būdų yra iškaulyti pinigų, tuo labiau kai esi nieko kalta, vargšė mergaitė, gyvenanti globos namuose, - jis nusijuokė, o man visiškai nebuvo juokinga. Nesididžiavau iš kur tuos pinigus gavau, bet tai buvo tam kad mano planas suveiktų. O jis po kelerių metų tikrai suveiks.
- Kitą kartą šitą užduotį darysi viena.
Dabar.
Žvelgiau į storą Henko bylą. Ji buvo prikimšta daug jo nuotraukų, ir asmeninės informacijos. Po pastarojo karto kai jį mačiau jis smarkiai pasikeitė. Vaikštė su prabangiausiais, specialiai jam siūtais kostiumais. Milijonierius, tai nenuostabu, kad jam ant kaklo kabėjo viena iš daugelio merginų. Plaukai buvo jau praplikę, su dideliu alaus pilvu. Žaidė pokerį.
- Teri, tik tiek ir išpešei? - su neslepiama ironijos gaidele paklausiau. O jis man atsakė su pasididžiavimo akyse.
- Ne. Kai kurios informacijos raštu užrašyti negalima, - Teris taip pat buvo labai pasikeitęs. Iš akiniuoto moksliuko, išaugo labai gražus vaikinas. Jeigu prieičiau arčiau pamatyčiau labai žavias strazdanas. - Sužinojau kad jis kažkuo susijęs su Beku Ander.
- Su Beku? - buvau nustebus. Ką jie gali turėt bendro?
- Taip.
- Ir per tris metus neišsiaiškinai kaip jie susiję? - dabar jau buvau įsiutus. Man tiesiog kunkuliavo kraujas.
- Ne. Jie niekados nebuvo susitikę. Jie iš viso, abejoju ar kažkada matėsi. Bet kartą, kai Henkas lošė pokerį, nugirdau kad minėjo Beką Ander, - iš kur jis gali pažinot Beką? Jeigu jie niekados nebuvo susitikę.
- Gerai. Ačiū Teri už informaciją. Ar pasiliksi čia, Staunbridžne? - norėjau pabūti viena. Man buvo bloga. Henkas ir jo tas visas mėšlas mane jau nervino.
- Taip keliom dienom pasiliksiu, nes turiu truputi čia reikalų, - nusišypsojo nieko kalta šypsena. - Ir beje Aleks gerai vairuoji, - pagyrė.
- Taip taip. Nepamiršk šniukštinėt toliau. Ir eik jau, - ilgai nestovinęs jis išėjo, o aš galėjau lengviau atsipūsti. Gal reikėtų nueiti pas Kesę, Beko mamą. Gal ji ką nors žinotų? Bet ne. Paskui ji gali dar prasitarti Bekui, kad šniukštinėjau. Ah... Ir ką man daryti? Negaliu pasiduoti tiek nuėjus. Tik ne dabar.
Atsisėdusi patogiau, pradedu įsigilinti į Henko bylą. Jam šiuo metu keturiasdešimt vieneri metai. Serga žvyneline. Brr... Šlykštu. Nuo mano mamos, Leksės, žūties jis buvo susituokęs dar du kartus. Visos jo buvusios žmonos kažkur paslaptingai dingo. Nenuostabu, juk turi tokį didelį alaus pilvą. Tikriausiai ir jas mušė, ir užmušė. Ar jis turėjo vaikų? Gal yra tokių kaip aš, jau atsiradusių globos namuose? Greitai perverčiau puslapius, kol sustojau ties skyreliu "Vaikai". Vaikų neturėjo.
Staiga prisiminusi treniruotes su Stivu, pašokau nuo sofos ir nubėgau persirengti. Ilgai netrukus jau lėkiau pro duris. Bet už jų mane pasitiko Semas. Jam dabar neturėjau laiko.
- Ei, Aleks, palauk. Kur taip skubi? - nekreipiau į jį dėmesio. Įsėdau į mašiną, greitai ją užkūriau, ir jau norėjau važiuoti, bet Semas buvo pastojęs kelią.
- Semai, pasitrauk dabar neturiu tam laiko, - jeigu jis nepasitrauks, turėsiu imtis griežtesnių priemonių.
- Aš ne Semas, - turbūt nepastebėjau jo akių.
- Koks skirtumas, Bekai. Pasitrauk.
- Neaiškink man, - sustingau. Jis tai pasakė tokiu tonu kaip Henkas, mano tėvas. Dar dabar atsimenu Henko žodžius: "Neaiškink man, maža kekšyte". Nusipurčiau, tarsi norėdama nusimesti praeities lapus. Mano veidas persikreipė iš pykčio. Paspaudžiau grečio pedalą,
žinodama, kad Bekas pasitrauks. Su ašarom akyse važiavau link sporto salės.
Pasirodo prieš kelis mėnesius Henkas gyveno šitam miestelį su Karle, žinojau nes perskaičiau. Reiškia gali kai kurie žmonės jį pažinot. Per tuos kelis mėnesius jis spėjo vėl vesti. Senas mergišius, daugiau neturiu ką ir be pridurt. Tokios ir panašios mintys sukosi mano galvoje, niekaip negalėjau jų išmesti iš galvos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą