Mirk lėtai 7

 7 Dalis

Prieš 12 metų.

Mamytė sėdėjo savo darbo kambaryje ir lipdė, mano manymu, labai gražią vazą.  Vaza buvo paprastutė, bet mano mama tuo ir žavėjo "paprastumu". Jos darbus pirkdavo didelėmis kainomis ir labai greitai.
Mums nestigo pinigų. Bet pastaruoju metu jie pradėjo dingti. Žinojau kas juo ima, ir mama žinojo, bet nieko jam nesakė. Jis buvo girtuoklis. Bent mano gyvenime jis toks buvo. Dirbo kažkokiame bare, bet jį išmetė. Nesistebėjau. Prieš kelis mėnesius jis pradėjo mušti mamą. Bandžiau tai sustabdyti, bet pati nukentėdavau.
Man buvo tik septyneri, nieko negalėjau pakeisti. Kai jis ją mušdavo verkdavau ir žiūrėdavau pro langą į kaimynų namą. Svarsčiau, kodėl jie neateina to sustabdyti, nejaugi negirdi? Jie girdėjo, jie viską girdėdavo, bet kai tik išgirsdavo grumtynių garsus ir mamos riksmą, išjungdavo savo name visas šviesas ir apsimesdavo kad jų nėra namuose. Mane tai nervindavo. Kiekvieną vakarą užsidarius savo kambaryje kurdavau planus kaip jį sustabdyti. Bet mano planai nepasiteisindavo.
- Mažute, eik į savo kambarį. Jau vėlu tau laikas miegučio, - mamytė išlindusi iš savo kambario, molinomis rankomis apkabino mane ir pabučiavo į lupytes.
Ji visada taip darydavo, kai tėtis, Henkas, grįždavo namo.
Vėl bus tas pats. Jis muš mamytę, mamytė rėks, aš verksiu. Mano krūtinėje sukilo keistas jausmas, kad šiandien viskas nesibaigs laimingai.
Durys su didžiuliu garsu atsidarė ir tarpdurį pasirodė Henkas, bet ne vienas.
- Tomai, šiandien pasilinksminsim, - tarė jis savo draugeliui.

 Dabar.


Tikriausiai visi stebėjote kuris lietaus lašas nukeliaus pirmas iki apačios. Buvot pridėję ranką prie šalto lango stiklo. Liūdėjote, verkėte, bet nežinojote kodėl. Buvot susinervinę taip, kad norėjosi ką nors užmušti.
Visus šiuos dalykus aš patyriau tik globos namuose. Ten nebuvo juoko, nebuvo džiaugsmingų šypsenų. Kiekvieno vaiko akyse matydavau tik skausmą ir viltį, viltį kad juos kas nors paisiims. Juokinga, bet liūdnų vaikų niekas neįsivaikino.
Kaip bebūtų šiandien aš žiūrėjau į lenktyniaujančius lašus, ir pati liejau ašaras. Verkiau kaip dar niekad anksčiau. Pykau ant savęs, kad esu tokia silpna. Tikėjausi esu stipresnė, bet štai pasirodo nei per nago juodimą tokia nebuvau. Išsigandau jo taip, kaip maža mergaitė bijotų didelio šuns.
Ar jus nuramindavo šėliojęs vėjas tamsiuose medžių siluetuose, pilnaties apšviestame danguje? Mane šiuo metu taip. Kad ir kokia bebūdavau liūdna ar pikta mane visada nuramindavo stiprus vėjas, audra, ar net gi žaibai ir jų aidai. Visa tai man primindavo kad yra baisesnių dalykų, žmonės praranda namus, miršta. Ir štai aš, dar viena mergina su didelėmis problemomis, iš savęs reikalaujanti per daug.
Mėgau iš savęs reikalauti daug daugiau nei iš manęs tikimasi.
Gal ir buvau stipri fiziškai, bet psichologiškai buvau dar maža mergaitė. Na bent jau pati tai supratau. Išsigandau, sutrikau kai jį pamačiau. Dabar atrodo galėjau pasielgti kitaip.
Riedant vienai iš daugelio ašarų mano skruostu, išgirdau pirmame aukšte triukšmą. Greitai nusivaliusi ašaras ir bandanti nusiraminti lipau laiptai žemyn, žiūrėti kas dedasi. Nulipusi visai nenustebau kai pamačiau Beką, o gal Semą? Man buvo nesvarbu, nes nenorėjau kad nei vienas iš jų matytų mane verkenčią.
- Bekai prašau išeik, - tyliai ir gergždžiu balsu sušnibždėjau.
Jis atsisuko, tai patvirtindamas kad neklydau. Pamatęs mano ašaras, ir nuovargį veide, nieko nelaukdamas apkabino. Pajutusi jo kūno šilumą pradėjau dar stipriau vergti, Jis nieko neklausinėjo, tik leido pasijusti saugiai ir mylimai. Verkiau kruvinomis ašaromis, o Bekas raminamai glostė mano nugarą. Atrodė kad galėčiau taip prabūti jo glėbyje amžinai. Bet kažkur giliai viduje kirbėjo mintis, kad taip elgtis negaliu. Ir suvokusi ką darau atstūmiau jį ir grubiai nusivaliau ašaras. Mačiau Beko gailestį, ir susirūpinimą jo akyse.
- Išeik! Nejaugi neaiškiai pasakiau? Nenoriu tavęs matyti! - rėkiau ant jo ir tuo pačiu traukiaus nuo jo kuo toliau.
- Aleks, prašau pasakyk man kas dedasi? Aš juk galiu padėti, pati žinai kad galiu, - jis žengė artyn manęs, o aš atgal.
- Tik pažiūrėkit kas prabilo, Bekai, juk tu visados toks šaltas ir bejausmis. Kaip atsitiko kad pasidarei toks jausmingas? Ką?! Kaip?! - visą savo pyktį liejau ant jo. Bekas nieko nesuprasdamas žiūrėjo į mane ir bandė eiti arčiau. - Nesiartink prie manęs! Išeik, tiesiog išeik, - paskutinį sakinį sušnibždėjau. Atsirėmusi į sieną, slinkau ja žemyn. Susiriečiau į kamuoliuką. - Tiesiog išeik, prašau.
Ir jis išėjo. Pasijutau klaikiai, aprėkiau žmogų, tą kurį mylėjau. Gal netgi netekau jo. Susirietusi dar labiau pravirkau. Likau tik aš, skausmas ir džino butelys.

Mirk lėtai 6

Prieš 3 metus.

Laukiau šaltam ir tamsiam skersgatvį. Saugodamasi nuo šalčio susisupau į savo varganą striukytę. Buvau apsirengusi suplėšytus džinsus, jie buvo suplyšę tikrai ne dėl mados. Turėjau pinigų, ir tikrai galėjau nusipirkti naujų drabužių. Bet visus pinigus taupiau, ir dar pusę jų išleidau tam, kad mano planas pavyktų.
Netoli nuo manęs stovėjo porelė, kuri labai aistrinai bučiavosi. Paėjau toliau nuo jų. Nemėgau šiltų akimirkų, nemėgau būti apkabinama, net nemėgstu švęsti savo gimtadienio. Jis man tik primindavo kad artėja neišvengiama lemtis.
Gale skersgatvio, pamačiau žmogaus siluetą. Jis buvo susikūprinęs, ėjo lyg nemėgtų savęs. Turėjo gan ilgus plaukus, kurie papūtus vėjui kaip mat draikydavosi į šonus. Vaikinas buvo su nublukusiais sportiniais marškinėliais, ir su užsegamu džemperiu. Prie visos jo aprangos labiausiai nederėjo kostiuminės kelnės. Vaikinukas, tikrai neturėjo merginos. Priėjęs prie manęs trumpai nužvelgė. Žinojau ką jis mato. Šešiolikos metų merginą, su nešukuotais plaukais, murziną, suplėšytais drabužiais. Man nerūpėjo ką jis pamanys, galėjau prieš jį stovėti nuoga, man nebūtų gėda.
- Ar tu Aleks? - staiga susidrovėjęs paklausė. Garantuoju jis neturi bent vieno tėvo. Jo akyse atsispindėjo skausmas. Jam reikėjo pinigų, kad išmaitintu save ir savo likusią šeimą. Staiga supratau, kokie mes panašūs. Abu pikti, įskaudinti, praradę mylimą žmogų. Nejučia pajutai jam simpatiją, mano akyse pasirodė supratimas ir atgaila.
- Taip. Klausyk turiu tau užduotį, - kad ir kokios mintys mane būtų užplūdusios visada privalėjau būti skeptiška ir bejausmė. - Koks tavo vardas?
- Teris, - jis atsipalaidavo, suprato kad nesakysiu jam užjaučiamų žodžių, kurių jis nemėgo.

Dabar.

Persirengusi sportiniais drabužiais ir su naujom jėgom, įžengiau į sporto salę. Numečiau Stivui maišą kriaušių. Jis greitai ir tvirtai jį sugavo.
- Kas čia? - paklausė.
- Kriaušės, stipruoli, - nerūpestingai tariau eidama link svarmenų. - Juk sakei kad nupirkčiau.
- Ah... Aleks kaip tu mane nervini. Šiandien jokių svarmenų, tavo rankos tvirtos ir stiprios, šiandien lėksi į lauką.
- Ką? Kodėl? -  nenorėjau bėgioti, tuo labiau kad lyja.
- Nes tavo kojos, nežinau, kaip vištos, - nusijuokė ir aš kartu.
- Bet aš užtat labai taikliai spardau, gal nori pamatyt? - tai buvo retorinis klausimas, ir Stivas tai žinojo. Taigi nieko neatsakė, o tik su ranka parodė į duris. Raukydamasi, lėtai ėjau link durų.
- Penki ratai aplink kvartalą, taiklioji. O aš lekiu pirkt kriaušių, - man jis patiko. Su juo galėdavai jaustis laisvai ir atsipalaidavusiai. Nereikėjo galvoti, ką šneka ar ką darai. Jis buvo tarsi vyresnysis brolis, gal kiek mažiau. Mūsų santykiai sukosi tik apie sportą, nebuvo jokių šiltų pasisėdėjimų ar kas nors panašaus.
Bėgau, man buvo šalta. Prakaitas maišėsi su lietaus lašais. Jie bėgo visu mano kūnu. Bėgau per balas, man nerūpėjo kad sušlapsiu batus, nerūpėjo niekas. Keista ,kad bėgiojimas gali taip atpalaiduoti. Nejaučiau nei keistų žmonių žvilgsnių kurie turbūt mane laikė ne viso proto. Bėgau, kaip visą gyvenimą tik tą ir dariau, bėgti aš puikiai mokėjau. Bėgau tolyn, palinkdama praeitį po savimi. Tegul ją kas nors pasiima, man jos nereikėjo.
Sustojau kaip tik laiku. Mašina garsiai cypdama sustojo tiesiai prieš mane. Stovėjau bejausmiu veidu žiūrėdama į priekį. Man nepralėkė gyvenimas prieš akis. Nors buvau arti mirties slenksčio. Man nesidaužė širdis kaip išprotėjusi. Tiesiog buvau sutrikusi ką mačiau.
Man buvo baisu. Mane apėmė panika. Dar nebuvau pasiruošusi. Dar nedabar. Tai turėjo nutikti tik po kelių mėnesių. Jis juokėsi, šaižiai, ir garsiai. Jo viena ranka buvo apglėbusi aukštą tamsiaplaukę merginą.  Kita ranka patogiai gulėjo ant pilvo. Buvau sukrėsta. Jaučiau kaip vaikinukas, kuris ką tik vos manęs nepartrenkė, purto mane, teiraujasi ar man viskas gerai.
Man nebuvo viskas gerai. Ten, prie banko įėjimo, stovėjo jis. Mano baisiausias košmaras, vaikystės pabaisa. Dar ir po tiek metų bijojau jo.
Galva buvo tuščia. Nebandžiau bėgti. Jeigu jis būtų atsisukęs jis nebūtų manęs atpažinęs.
Lėtai lyg niekur nieko nubėgau toliau.

Mirk lėtai 5

Mirk lėtai 5

Prieš 3 metus.

- Ką tu darai? Juk negalim tiesiog žudyti žmonių, - stovėjome naktį visų užmirštame skersgatvyje. Saimonas devyniolikos metų vaikinas mokė mane šaudyti ir slaptai perduoti narkotikus. Na, negalvojau, kad šaudysim į žmones.
- Taip, galime, jei jie pamato tai, ko nereikėjo pamatyti. Las Vegasas vaikeli toks ir yra, - pašaipiai žvelgdamas į mane aiškino Saimis. Vis tiek maniau, kad negalima žudyti žmonių už nieką. Visgi jis atrodė toks pasitikintis savimi, ir nesujaudintas, ką tik jo nužudyto žmogaus. Norėjau būt vaikinas. Gal yra kokia nors operacija lytį pasikeisti? Pavargau būti maža mergaite, norėjau būti stipri, ir tokia bebaimė kaip Saimonas.
- Nagi eime Aleks, tau dar daug ko reikia išmokti, - atsisukęs man nusišypsojo.
- Saimi, ar yra  kokia nors operacija lyčiai pasikeisti? - daug kam būtų gėda užduoti tokį klausimą, bet aš tokį jausmą kaip "gėda" jau seniai buvau užmiršusi.
- Ką, sumaniai tapti vyruku? Nejuokauk Aleks, tai visiška nesąmonė. Nejauk sau galvos su tokiu šlamštu. Einam jau tuoj pradės švisti.
- Na, aš tik pasvarsčiau, - patraukiau pečiais ir nusekiau paskui Saimoną. Jis teisus tai visiškas šlamštas. Juk mama man sakė būti tuo kuo esu, taigi tuo ir būsiu.
- Aleks, man buvo įdomu. Kur tu gavai tiek pinigų, kad atskristum į Las Vegasą ir papirktum mano bosą, kad tave priimtu? - smalsiomis akimis stebeilijo į mane.
- Vogiau, lažinausi, Saimi nustebtum sužinojęs kiek būdų yra iškaulyti pinigų, tuo labiau kai esi nieko kalta, vargšė mergaitė, gyvenanti globos namuose, - jis nusijuokė, o man visiškai nebuvo juokinga. Nesididžiavau iš kur tuos pinigus gavau, bet tai buvo tam kad mano planas suveiktų. O jis po kelerių metų tikrai suveiks.
- Kitą kartą šitą užduotį darysi viena.

Dabar.

      Žvelgiau į storą Henko bylą. Ji buvo prikimšta daug jo nuotraukų, ir asmeninės informacijos. Po pastarojo karto kai jį mačiau jis smarkiai pasikeitė. Vaikštė su prabangiausiais, specialiai jam siūtais kostiumais. Milijonierius, tai nenuostabu, kad jam ant kaklo kabėjo viena iš daugelio merginų. Plaukai buvo jau praplikę,  su dideliu alaus pilvu. Žaidė pokerį.
- Teri, tik tiek ir išpešei? - su neslepiama ironijos gaidele paklausiau. O jis man atsakė su pasididžiavimo akyse.
- Ne. Kai kurios informacijos raštu užrašyti negalima, - Teris taip pat buvo labai pasikeitęs. Iš akiniuoto moksliuko, išaugo labai gražus vaikinas. Jeigu prieičiau arčiau pamatyčiau labai žavias strazdanas. - Sužinojau kad jis kažkuo susijęs su Beku Ander.
-  Su Beku? - buvau nustebus. Ką jie gali turėt bendro?
- Taip.
- Ir per tris metus neišsiaiškinai kaip jie susiję? - dabar jau buvau įsiutus. Man tiesiog kunkuliavo kraujas.
- Ne. Jie niekados nebuvo susitikę. Jie iš viso, abejoju ar kažkada matėsi. Bet kartą, kai Henkas lošė pokerį, nugirdau kad minėjo Beką Ander, - iš kur jis gali pažinot Beką? Jeigu jie niekados nebuvo susitikę.
- Gerai. Ačiū Teri už informaciją. Ar pasiliksi čia, Staunbridžne? - norėjau pabūti viena. Man buvo bloga. Henkas ir jo tas visas mėšlas mane jau nervino.
- Taip keliom dienom pasiliksiu, nes turiu truputi čia reikalų, - nusišypsojo nieko kalta šypsena. - Ir beje Aleks gerai vairuoji, - pagyrė.
- Taip taip. Nepamiršk šniukštinėt toliau. Ir eik jau, - ilgai nestovinęs jis išėjo, o aš galėjau lengviau atsipūsti. Gal reikėtų nueiti pas Kesę, Beko mamą. Gal ji ką nors žinotų? Bet ne. Paskui ji gali dar prasitarti Bekui, kad šniukštinėjau. Ah... Ir ką man daryti? Negaliu pasiduoti tiek nuėjus. Tik ne dabar.
     Atsisėdusi patogiau, pradedu įsigilinti į Henko bylą. Jam šiuo metu keturiasdešimt vieneri metai. Serga žvyneline. Brr... Šlykštu. Nuo mano mamos, Leksės, žūties jis buvo susituokęs dar du kartus. Visos jo buvusios žmonos kažkur paslaptingai dingo. Nenuostabu, juk turi tokį didelį alaus pilvą. Tikriausiai ir jas mušė, ir užmušė. Ar jis turėjo vaikų? Gal yra tokių kaip aš, jau atsiradusių globos namuose? Greitai perverčiau puslapius, kol sustojau ties skyreliu "Vaikai". Vaikų neturėjo.
Staiga prisiminusi treniruotes su Stivu, pašokau nuo sofos ir nubėgau persirengti. Ilgai netrukus jau lėkiau pro duris. Bet už jų mane pasitiko Semas. Jam dabar neturėjau laiko.
- Ei, Aleks, palauk. Kur taip skubi? - nekreipiau į jį dėmesio. Įsėdau į mašiną, greitai ją užkūriau, ir jau norėjau važiuoti, bet Semas buvo pastojęs kelią.
- Semai, pasitrauk dabar neturiu tam laiko, - jeigu jis nepasitrauks, turėsiu imtis griežtesnių priemonių.
- Aš ne Semas, - turbūt nepastebėjau jo akių.
- Koks skirtumas, Bekai. Pasitrauk.
- Neaiškink man, - sustingau. Jis tai pasakė tokiu tonu kaip Henkas, mano tėvas. Dar dabar atsimenu Henko žodžius: "Neaiškink man, maža kekšyte". Nusipurčiau, tarsi norėdama nusimesti praeities lapus. Mano veidas persikreipė iš pykčio. Paspaudžiau grečio pedalą,
žinodama, kad Bekas pasitrauks. Su ašarom akyse važiavau link sporto salės.
Pasirodo prieš kelis mėnesius Henkas gyveno šitam miestelį su Karle, žinojau nes perskaičiau. Reiškia gali kai kurie žmonės jį pažinot. Per tuos kelis mėnesius jis spėjo vėl vesti. Senas mergišius, daugiau neturiu ką ir be pridurt. Tokios ir panašios mintys sukosi mano galvoje, niekaip negalėjau jų išmesti iš galvos.
   

Mirk lėtai 4

Mirk lėtai 4

Prieš 4 metus.

- Panele Renim, ar palikti plaukus tokio pat ilgio ar nukirpti? - klausė manęs labai maloni kirpėja. Ji pati buvo savo auksinius plaukus nusirėžus iki pečių ir nusidažius sruogelėm.
- Tai galit nukirpti, - vis tiek po keturių metų, iki mano plano išsipildimo, bus jau ataugę. - Taip kaip nusikirpusi jūs, tik be sruogelių, - maloniai jai šypsojausi. Ji nusijuokusi ėmėsi darbo. Po keturių metų tas niekšas prievartautojas atsiims. Labai skaudžiai kentėjau dėl jo, dabar jam užvirs pragaras. Jis nužudė mano mama, ir turės už tai atsilyginti.
Man dar tik penkiolika. Po keturių metų kai būsiu pilnai suaugus ir turėsiu pakankamai sukaupus informacijos apie jį, pradėsiu veikti.
Pabėgau iš globos namų ne tam kad gražinčiausi, o tam, kad pasikeisčiau.  Niekados man nepatiko būti mergina, norėjau būti tokia stipri ir ištverminga kaip vaikinas, bet mama vis kartodavo, kad naudočiausi tuo kuo esu. Tą jos norą pildysiu, bet  būsiu stipresnė negu anksčiau. Nekęsiu savo prigimties, bet mamos norą pildysiu.
Henkas štai koks mamą nužudžiusio niekšo vardas. Sunku patikėti, kad jis mano tėvas.

Dabar.

- Palauk. Nori pasakyti, kad esi Beko dvynys brolis? - buvau apstulbus.
- Taip. Buvau keliems mėnesiams išvykęs iš  šalies, dėl asmeninių priežasčių, - gerai, reiškia Bekas turi dvyny brolį ir man nesakė. Nenuostabu, jis man nieko nesako. - Ko tokia nustebus? Nejaugi Bekas tau nieko nesakė? - dabar jau buvo jam eilė apstulbti.
- Taip, jis pastaruoju metu buvo labai uždaras, ir labai susimastęs, - kantriai aiškinau.
- Na tai į Beką visiškai nepanašu. Jis visada buvo toks blogiukas.
- Jis ir dabar yra "blogiukas", - parodžiau jam kabutes. - Tikriausiai jo vaikystė buvo sunki? Kodėl jis toks? - man buvo įdomu koks jis būdavo anksčiau. Netikiu, kad jis visada toks ir buvo, mergišius.
- Na, Bekas visada buvo pašėlęs. Po teisybei jis visada toks ir buvo, neklausė tėvų, bėgdavo iš namų, o aš jį dangstydavau. Dalindavomės merginomis, - pasišlykštėjau, Semas šelmiškai šypsojosi. - Jos neatskirdavo, kad vietoj Beko būdavau aš, žinoma gal ir pastebėdavo, kad akys netokios, bet nieko nesakydavo.
- Tai jūs dangstydavot vienas kitą ir prieš tėvus? - štai ir pasirodė mano smalsioji asmenybės pusė.
- Taip, jei užsidėdavom akinius, tėvai net neatskirdavo kuris Bekas ar Semas esame, - nusijuokė. - Buvo geri laikai.
Staiga plačiai atsilapojo durys. Pro jas įėjo Bekas, jis buvo girtas? Remdamasis į sienas priėjo prie mūsų.
- Na kaip tau Aleks mano broliukas? Gražus ane? - jis bandė atrodyt kietas ir pasirėmęs į sieną mane nužiūrinėjo. Buvau jau apsirengus, taigi nebuvo į ką žiūrėt.
- Bekai tu girtas? - paklausiau jo. Abu su Semu susižvalgėm, jis gūžtelėjo pečiais.
- Bekai, kur spėjai taip prisigerti? - klausė jo Semas. Manau prisigėrusiam Bekui klausimų jau per daug.
- Ė, apsiraminkit su tais savo kvailais klausimais. Tuoj čia atvarys kelios merginos, eisim baliavot!!! - Bekas nusvirduliavo į antrą aukštą. Jeigu būtumėm mano namuose, aš jį būčiau išvijus, bet atsitiko taip kad esam Beko namuose jis čia tuoj užvirs pragarą.
- Štai Aleks grįžo tavo numylėtasis Bekas, - tariau sau.
- Aleks, gal tu jau eik namo, aš čia susitvarkysiu, - nieko jam nesakiau, o paprasčiausiai atsistojus išėjau. Man nerūpi, kad Bekas atsives merginų ir vėl surengs vakarėlį. Būdama pas Beką, su Semu prisiminiau Terį, mano informatorių, kuris jau trys metai nepraneša man naujienų apie Henką, mano tėvą. Būdama šešiolikos jau buvau įsivėlus į nusikalstamą veiklą, taip prasimaniau pinigų, ir nusisamdžiau Terį, kad ieškotų informacijos apie Henką. Nuo pat septynerių, kai nužudė mano mamą, turiu planą, lėtai, lėtai sužlugdyti Henką. O tam reikia informacijos apie jį, o informacija yra pas Terį, o Teris velniai žino kur.
Priėjau savo namo duris ir pamačiau ant jų prilipintą popiergalį ant kurio buvo labai paprastai parašyta: "Trečią valandą". Atsidusau. Tai reiškia, kad lenktynės trečią valandą nakties, naujoje vietoje. Koks durnelis vėl sugalvojo mest įšūkį Bekui?  Įžengusi į namą, lėtai atsisėdau ant sofos svetainėje. Kodėl tik dabar prisiminiau Terį? Svarsčiau. Nejaugi visiškai buvau užmiršus ko čia atvažiavau, koks mano tikslas? Augau ne tam kad ramiai gyvenčiau, kad džiaugčiausi gyvenimu. Augau tam, kad kažkada ramiai gyvenčiau, bet tik ne dabar ir ne čia.
Atsibudau. Tikriausiai buvau užmigus ant sofos. Pasižiūrėjau į, ant sienos kabantį, laikrodį. Jau puse trijų? Varge, ilgai miegojau. Girdėjau muziką. Ah, tai Bekas juk surengė vakarėlį. Nuėjus į antrą aukštą greitai apsirengiau. Paprasti džinsiniai šortai, įlemenuota  juoda spygliuota maikutė, spygliuoti bateliai, ir štai aš jau apsirengus. Gal kam pasirodytų keista kad pas mane puse drabužių spygliuoti, bet man patinka atrodyt agresyviai.
Itas jau laukia manęs. O šiandien žmonių susirinko daugokai.
- Nagi Itai greičiau baigiam visa šitai ir skirstomės. Man po trijų valandų treniruotė, - aš buvau suirzus ir pikta. Ir nežinojau dėl ko. Gal dėl to, kad iš  Terio taip ilgai nėra žinių, gal dėl to, kad Bekas vėl surengė vakarėlį? Nežinojau. Netrukus prie starto privažiavo Semo mašina. Ir iš jos išlipo Bekas su Semu. Bekas kaip ir tikėjausi vos pastovėjo ant kojų. Semas jam kažką įnirtingai aiškino. Pradėjau eiti link jų.
- Bekai, aš nesakau kad tu turi pasiduoti, bet tu tokios būklės tikrai nepavairuosi, o tuo labiau nepalenktyniausi, - aiškino Bekui Semas. Pastarasis netrukus atsisuko į mane, ir Bekas su šelmiška šypsenėle pažiūrėjo į mane.
- Štai Semai, Aleks lenktyniaus vietoj manęs, aš pasėdėsiu šalia jos, - Bekui veidas nušvito dėl jo, neva geros idėjos.
- Ne Bekai tu nelenktyniausi, tuo labiau aš, - suirzusi sakiau.
- Ne Lamžde lenktyniausi, nes aš taip pasakiau.
- Bekai, nebandyk mano kantrybės, aš nelenktyniausiu, - mintis lenktyniauti aišku labai gundė, bet nenorėjau taip lengvai pasiduoti. Bekas sugriebė man už rankos ir  nuvedė link mašinos.
- Lenktyniausi ir taškas. Sėsk į mašiną, - štai mano gyvenimas tiesiog kontroliuojamas. Atsisukau į Itą, jis žiūrėjo į mane nieko nesupratęs. Parodžiau jam į mašiną ir į save. Netrukus viską supratęs jis plačiai nusišypsojo ir paimė mikrofoną. Įsėdus į mašiną privažiavau prie starto.
- Šiandien bus karštos lenktynės mieli žiūrovai, nes lenktyniauja mūsų numylėtinė Aleks! - visi pradėjo smarkiai rėkaut ir skanduot mano vardą. - Prašom lenktynininkus išlipti iš mašinų ir susipažinti, - visai neskubėdama iškėliau koją po kojos iš mašinos ir sustojau prieš keliais metais už mane vyresnį vaikinuką. Jo plaukai buvo gintaro spalvos, akys pilkos ir labai mielų veido bruožų. Taip pat kaip ir pridera kiekvienam vaikinui pasportavęs. Mano ūgio. Keista esu jį kažkur mačius.
- Aš Aleks, mes pažįstami?- iš karto ėjau prie reikalo, nemačiau reikalo ką nors atidėliot.
- Neabejoju. Aš Teris, - vilką mini vilkas čia.
Žaismingai jam nusišypsojus ir paspaudus ranką, vėl atsisėdai į savo mašiniuką.
- Kas jis toks? Jūs pažįstami? - iškarto mane užsipuolė Bekas.
- Bus įdomios lenktynės, - žiūrėdama, į merginą skelbiančią startą, pareiškiau.

Mirk lėtai 3 ;)

    Kentėk, nepasiduok.
 Tau neskauda, jei ir skaudėtų sakyk "neskauda".
 Neleisk niekam manyti, kad esi silpna, net jei ir tokia būtum.
Nerodyk akyse skausmo, nepasiduok.
Kovok iš visų jėgų, neleisk su tavim elgtis kaip su mergaite, naudokis tuo kuo esi dabar.
 Visada būk vienu žingsniu toliau negu tavo priešai. 
Naudokis savo išvaizda, prisidenk ja, tegul tau būna tavo priedanga.
Nebūk tiesiog savimi, būk kažkuo daugiau. 
***
Smūgis, smūgis, lenkis, smūgis iš apačios, spirk, lenkis, smog iš visų jėgų.
- Nagi Stivai duok kastetus, - jau visą valandą jo prašiau. Stivas, mano treneris, sporto aikštelėje. Jis beproto raumeningas, seksualus, simpatiškas ir linksmas.
- Kad sumaitotum jau paskutinę likusią sveiką bokso kriaušę? Na jau ne. Grįši namo galėsi ten duotis kiek įmanydama, o dabar kol kas darbuokis kumščiais, - jis iš manęs šaipėsi. Mano rankos buvo kruvinos, bokso kriaušė ištepta mano pačios krauju. Nekreipiau dėmesio į skausmą rankose ir toliau dorojau kriaušę. Staiga ji nukrito ant žemės, o aš tuo tarpu staigiai atšokau atgal, kad neužkristų ant kojos.
- Aleks, neliko nei vienos gyvos kriaušės, turėsi atpirkt juk žinai tai, ar ne? - paikai šypsodamasis sakė man. Nieko jam neatsakiau, o paspyrusi kriaušę lėkiau praustis.
- Rytoj šeštą valandą ryto, kad būtum čia su sportine apranga ir kriaušėm, - ką ir vėl pradėsim rytais treniruotis? Lėkiau link persirengimo kambarių, bet atidarius duris pamačiau nemalonią staigmeną.
- Ką čia veiki? Oi, atleisk, ir kam aš klausiu, atėjai pasigrožėti mano ištreniruotu kūnu? - šypsojausi Žinojau, aš jį erzinu ir pykdau, ir gundau vienu metu.
- Kūnas tavo gražus, bet aš dėl kitko, - Beko veidas bejausmis žvelgė į mane grėsmingai. Susiraukiau, man nepatiko jo tonas. - Žinai kaip man nepatinka kai pabėgi nuo manęs, bet vis tiek neklausai, - jis lėtai artinosi prie manęs. o aš atgal, kol galiausiai atsitrenkiau į vieną iš daugelio spintelių.
- Ko tau reikia Bekai? - bandžiau apsimesti nerūpestinga, bet žinau kad šito reikia man dar išmokti. Jis  prirėmė mane prie sienos ir pirštais suimė smakrą. Jaučiau jo raumeningą krūtinę, jaučiau kaip stipriai trankosi jo širdis, jis alsavo man tiesiai į veidą.
-Tu sudaužei mano mašiną, norėčiau bent kokio atlygio už padarytą žalą, - paikai šypsojos. Šunsnukis, jis matai dar atlygio nori, tuoj aš jam duosiu atlygį.
- Nereikėjo manęs ten vežtis ir viskas būtų buvę gerai. Ir pagaliau paleisk mane, - šnypščiau jam į veidą. Spyriau į tarpkojį, ir staigiai pasitraukiau nuo jo, o jis susirietė.
- Taikliai spardaisi Lamžde, bet vis tiek turėsi man atsilyginti, -  linksmai ir labai tyliai lemeno.
- Matai Bekai, jau ko ko, bet spardytis tai tikrai moku, - na ir prisidirbau. - Tikiuosi nepyksti? - pralinksmėjau ir šalia atsiklaupiau.
- Ne, ką tu, tik aš tau vaidensiuosi dieną naktį, o tai bus labai lengva padaryti, nes gyvenu šalia tavęs, - viskas man jau to gana.
- Ate Bekai, - išskubėjau pro duris, paskubomis pasiėmiau savo sportinį krepšį. Reikėjo kuo greičiau iš ten dingti. Juokinga, pastarąjį laiką, tik tą ir dariau. Numečiau krepšį ant priekinės keleivio sėdynes apėjau mašiną ir greit įšokau į savo naują mašiniuką, Audi R8. Nulėkiau gatve link namų. Man mirtinai reikėjo aprimti, pamąstyti, ir nusiprausti.
Privažiavau savo dviejų aukštų namą. Viena antro aukšto pusė visa stiklinė, o kitur tik medinės sienos ir langai. Jis labai paprastas, kaip tik tokio kokio ir norėjau. Ir iš vidaus labai jaukus ir labai, labai didelis, kaip man. Nežinau ką galvojau kai jį pirkau. Tikriausiai buvau taip užsigalvojusi kur ką statysiu, kad nepastebėjau koks jis didelis. Pažvelgiau į šalia stovintį namą. Žolė buvo nenušienauta, lauke tikras šiukšlynas. Nenuostabu, užvakar Bekas buvo surengęs vakarėlį, per kurį aš negalėjau ramiai išsimiegoti.
Beko įvažoje stovėjo mašina. Bet juk jis negalėjo taip greitai grįžti, ir ši mašina dar nematyta, tikriausiai už laimėtus pinigus jau nusipirko. Eidama link namų durų galvojau, kaip Bekas taip greitai grįžo namo.
Įėjusi į vidų užrakinau duris, ir lėkiau maudytis. Prisipyliau pilną vonią šilto vandens ir leidau sau pasimėgauti tokia ramybe. Dabar galėjau ramiai viską apmąstyti.
Sapnas. Jau galvojau, kad tai baigėsi. Bet pasirodo ne. Nuo pat pabėgimo iš globos namų sapnavau praeities vaizdinius. Kurį laiką jie jau nesirodė mano galvoje, bet štai jie vėl išlindo. Nenorėjau nieko prisiminti iš to vaikystės laikotarpio. Bet praeities šešėliai persekiojo mane kiekvieną dieną. Taip, kažkada turėjau mylinčią mamą ir bjaurų tėvą... Akyse dar šmėžavo tos lemtingos nakties vaizdai. Negalėjau to išmest iš galvos.
Nuskambėjo durų skambutis. Ah.. Nejaugi vėl Bekas? Kada gi jis nuo manęs atstos? Susisupus į rankšluostį leidausii laiptais. Bet Bekas vis nesiliovė skambinęs, tuo prakeiktu skambučiu. Staigiai atidariau duris.
- Gal jau baigsi? Ko nori Bekai? - žvelgiau į jį piktai. Jis ir buvo taip apsirengęs? Turbūt kelis kartus į dieną persirengė, visai kaip mergina.
- Aš ne Bekas, - pareiškė. Kaip tai ne? Dar kartą nužvelgiau jį. Bet be jo kitų drabužių nieko nemačiau įrodančio, kad ten buvo ne Bekas.
- Taip kur jau ne Bekai. Gal pavirtai poniu? - sarkastiškai paklausiau ir pažvelgiau tiesiai jam į akis. Pala. Beko akys buvo žalios, o dabar mėlynos. Kaip suprasti?
- Aš Semas, - pašaipiai šypsojos.
Nieko nesupratau.
- Paaiškink, - paprašiau.
- Na...

Mirk lėtai 2 (tikras variantas)

                                            Mirk lėtai 2

- Mama! Mama! Mamyte prašau! Paleisk! Paleisk! - mano klyksmas aidi visame name. Ašaros  bėga kaip pupos žemyn. Mane kažkas laiko už rankų ir neleidžia gelbėti mamytės. - Paleisk tu galvažudy! Paleisk! - draskausi, kandžioju mane apsivijusias plaukuotas rankas. Spiriu iš kojos tam vyrui, laikančiam mane, į tarpkojį. Išilaisvinus  iš tų šlykščių rankų, bėgu link mamos, užšoku ant tėčio. Spardau jį kaip įmanydama, draskau jo nugarą, skauda, iš pirštų bėga kraujas, bet nekreipiu dėmesio ir toliau jį spardau. - Nekenčiu tavęs, nekenčiu! Paleisk ją! - tėtis paleidęs mamytę griebia mane už plaukų ir pakelia į orą.

- Nedrysk man aiškinti, maža kekšyte, - nusviedžia mane kaip kokį nereikalingą skudurą į kampą. Man visur skauda, vienos rankos visiškai nejaučiu tikriausiai susitrenkiau kai mane metė į sieną. Mintyse nusijuokiu, ir kokio aš padėty atsidūriau? Nesu maža man jau septyneri. Ir nesu kekšytė, tai tik to mazochisto duota man, asmeniška pravardė. Nekenčiu jo. Jis kiekvieną dieną muša mamytę, kartais bijau, ji nustos judėti, ir jam priešintis. Tėtis juokdamasis vėl atsisuka į mama. Ne neleisiu jos mušti, geriau jau muša mane, o ne mamytę. Šiaip ne taip atsistojus einu link smurtautojo, bet mane ir vėl sulaiko tos šlykščios prievartautojo rankos. Bandau priešintis, rėkiu visa gerkle, kad mane paleistų, bet man tik su ranka užkemša burną. Įkandu jam, staigiai atlošiu galvą, taip suduodama jam į klyną. Paimu nuo lentynos mamos nulipdytą vazą ir metu į tėtį. Vaza skambiai sudūžta į jo tuščią makaulę, ir jis nukrenta ant mamos. Prilėkusi iš visų jėgų stumiu jį nuo mamytės. Kitas prievartautojas išgirdęs policijos signalus greitai pasišalina.Mamytė nejuda, ji išplėtusi baimingas akis žiūri į mane, jos žvilgsnis tuščias, visai be gyvybės.

- Mamyte aš čia viskas bus gerai, aš čia, nepaliksiu tavęs, - atsigulu šalia mamytės paimu jos šaltą ranką ir lėtai užmerkiu akis.

Pabudau klykdama, spiegdama ir vartydamasi lovoje, tik staiga už žąstų paimė tvirtos ir raumeningos rankos, ir pradėjo purtyti.

- Aleks! Aleks! Atsikelk aš čia, nepaliksiu tavęs Lamžde nepaliksiu, - supratau, kad tai Bekas vien iš tos jo duotos pravardės man. Nusiraminau. Jis manęs net nebandė apkabinti, gerai.

- Gal jau baigsi mane vadinti ta kvaila pravarde? - paklausiau. Reikėjo nukreipti jo dėmesį, kad neklausinėtų bereikalingų klausimų. Nenorėjau apie tai šnekėtis.

- Aleks kas atsitiko? Sapnavai košmarą? - tai ne, pagalvojau.

- Gal gali atnešti man vandens? Nuo spiegimo gerklė išdžiuvo, - tariau gergždžiančiu balsu. Pavyko nukreipti jo dėmesį, nes kaip mat išlėkė pro duris. Apsidarius po kambarį pastebėjau, kad jis ne mano. Kur mes esam? Apsižvalgiau po kambarį, dvi stiklinės sienos, per kitą visą sieną driekėsi didžiulė knygų spinta, prie dar kitos sienos lova su juodomis šilkinėmis antklodėmis, o toje lovoje aš. Tai Beko kambarys, ir jau prisiminiau, kad Bekas mane atsivežė pas savo tėvus. Lėtai atsidusau, vakar jis padarė staigmeną, ir mane čia atsivežė, jis jau seniai apie tai svaigo, tikriausiai norėjo kuo greičiau mane su jais supažindint ir įsiverst į lovą. Bet nepavyko. Beko tėvai gan malonūs, neskirsto žmonių į luomus, bet Beko mama Kesė, tikra melagė, primelavo man apie pačia mane, neva po lenktynių būnu labai pavargus, kur jau ne, būčiau galėjus penkis ratus apibėgt aplink namą, bet sugalvojau geriau, prisigėriau jų akivaizdoj ir padariau Bekui gėdą, nesu iš tų peroksidinių durnelių kurios nori įtikti vaikinų tėvams, tegu kenčia mane tokią kokia esu, arba eina velniop, tuo labiau kad Bekas nėra man vaikinas, aišku jis mano kitaip. Rodas, Beko tėtis, labai šmaikštus ir linksmas, svarbiausia nėra melagis, vakar gėrė kartu su manimi ir juokėsi iš savo žmonos. Tesė, vyresnioji Beko sesuo, labai linksmo ir savotiško būdo. Šiek tiek palepinta gyvenimo, bet nepasipūtus. Ir galiausiai mažoji Beko sesytė, nespėjau sužinoti jos vardo, bet kaip ir visa šeimynėlė yra visada linksma nusiteikusi, septynmetė. Nusijuokiau prisiminusi kaip Kesė visą naktį trypčiojo prie vyro, o jis vis varydavo ją šalin, keikdamas kad neleidžia išgerti su manim.

- Kas ten buvo Lamžde? - klausė manęs įėjęs į kambarį Bekas. Ir vėl ta šlykšti pravardė.

- Bekai, prašau manęs taip nevadinti, man nepatinka, - sakiau jam. Lamždė - laiminga žvaigždė, štai ką tai reiškia. Netikėjau dangumi, kažin ar apskritai kuo nors tikėjau. O Bekas pavadino mane taip, nes jis pamatė mane tada, kai nukrito žvaigždė.

- Vadinsiu taip kaip noriu, nes esi mano tėvų namuose, ir dabar esi atsakinga už mano tėvo galvos skausmą, nes vis dėl to jis vakar su tavim prisigėrė, - suprunkščiau, ne aš kalta kad jo tėvas toks malonus ir palaikė man kompaniją.

- Gerai, pasibuvom, susipažinau su tavo labai maloniais tėvais, tau manęs nepavyko pasiguldyt, o dabar parvežk mane namo.

- Grįšim namo tada kai pasakysiu. O dabar lipam žemyn, nes tau reikia atvėsti, - man reikia atvėsti? Tegul žiūri ką šneka. Prakeiktas storžievis, ne gana to kad atsivežė čia, tai dar ir pradės aiškinti.

- Bekai, gali nunešt mane iki vonios, labai skauda kojas, - pamelavau.Tegul varginasi.

- Kas aš tau tarnas? - paklausė eidamas link manęs. Ištiesiau į jį rankas.

- Galėtum. Asmeninis tarnas, skamba labai viliojamai,- Bekas persimetė mane per petį ir ėjo link vonios. - Ei, taip labai nepatogu. Norėjau, kad paimtum kaip karalaitę, - švelniai trenkiau jam per užpakalį, ir tuo pačiu čiupinėjau kišenes, ieškodama mašinos raktų.

- Tuoj aš tave paimsiu, bet kiek kitaip, jei nenustosi manęs čiupinėjus, - nusijuokiau, o Bekas pastatė mane ant vonios kambario grindų. Jis rodos buvo linksmai nusiteikęs.

- Bekai, nebūk toks žiaurus, juk tau patinka kai tave liečiu,- pakreipiau galvą ir uždariau vonios duris. Iš už nugaros ištraukiau ranką su Beko mašinos raktais. Tiesiog puiku.

Greitai nusiprausiau ir apsirengiau vakarykščiais drabužiais, lėkiau laiptais žemyn. Laiptai platūs ir be turėklų, stebėjausi kaip vakar būdama girta jais užlipau, nenusilaužus sprando. Pažvelgiau pro langą į Beko mašiną, puiku ji kaipt tik netoli durų. Ėjau link girdimo šurmulio virtuvėje. Ten visi jau pusryčiavo, o Rodas pasirėmęs ranka galvą gėrė vaistus.

- Sveiki visi, - pasisveikinau. Rodas iškėlė ranką, aš jam daviau "penkis", jis nusijuokė. Bekas nervingai papurtė galvą. Ketė, ruošė pusryčius ir maloniai man šypsojosi. Tesa prilėkusi, pabučiavo man į skruostą, ir plačiai nusišypsojo.

- Labas ir tau Aleks. Sėsk papusryčiausim, o po to eisim pažaisti kokių nors žaidimų, - entuziastingai prakalbo Tesa.

- Ačiū, bet aš nealkana, einu pakvėpuosiu gryno oro, - priėjau prie Rodo ir tyliai jam sušnabždėjau. - Padėtis nevaldoma, dingstu iš čia. Atsisveikinkit už mane su žmona, -Rodas linksmai linktelėjo ir palinkėjo gero kelio. Per praeitą vakarą mes labai gerai susidraugavom, ir kaip pastebėjau Bekui tai nepatinka. Kas jam iš to, kad aš patinku žmonėms? Ai kartais jo nesuprasi. Žvilgteliau į jį akies krašteliu, Bekas suskaupęs pjaustė svogūnus į omletą. Išėjau į lauką ir žvilgteliau į saulės apšviestą mišką. Jis atrodo stebuklingai, medžiai stiepdamiesi kovoja dėl vietos po saule. 
Atsisukau į Beko tėvų namą, jis buvo visas stiklinis, tik kai kur matėsi medinės sienos. Trumpai apmąsčiau, ar jie nesijautė nesaugiai, kai vakare įsijungus šviesas, iš lauko viskas puikiai matėsi. Bet tikriausiai ne, nes jie gyvena miške, toli nuo civilizacijos.

Išsitraukiau Beko mašinos raktelius paspaudžiu mygtuką ir mašinos durelės net pačios atsidarė, "Matai Bekai net ir tavo mašiniukas nori namo". Greit įšokusi į mašiną užvedužiau variklį, o kaip tik tuo metu pro duris išėjo Bekas ir iš paskos Rodas. Pastarasis linksmai man mojo ranka atsisveikindamas , o Bekas piktai purtė galvą nepritardamas mano sumanymui. Pamojuojau jam ir sukeldama daug dulkių išvažiavau. Šypsojausi, nes esu geros nuotaikos ir pagaliau likau viena su savo mintimis. Įsukau į greitkelį, ir tuo pačiu metu suskambėjo mano telefonas. Jau buvau pamiršusi, kad tokį iš vis turiu. Atsiliepiau, net nežiūrėdama, kas skambina nes ir taip aišku.

- Juk žinai kad tau blogai baigsis, - jis pyko ir gerai.

- O taip, - nusijuokiau ir numečiau ragelį. Gal reikėtų sudaužyti jo mašiną? Taip, kaip tik tai ir padarysiu, tik pirmiau reikėjo grįžti namo.