7 Dalis
Prieš 12 metų.
Mamytė sėdėjo savo darbo kambaryje ir lipdė, mano manymu, labai gražią vazą. Vaza buvo paprastutė, bet mano mama tuo ir žavėjo "paprastumu". Jos darbus pirkdavo didelėmis kainomis ir labai greitai.
Mums nestigo pinigų. Bet pastaruoju metu jie pradėjo dingti. Žinojau kas juo ima, ir mama žinojo, bet nieko jam nesakė. Jis buvo girtuoklis. Bent mano gyvenime jis toks buvo. Dirbo kažkokiame bare, bet jį išmetė. Nesistebėjau. Prieš kelis mėnesius jis pradėjo mušti mamą. Bandžiau tai sustabdyti, bet pati nukentėdavau.
Man buvo tik septyneri, nieko negalėjau pakeisti. Kai jis ją mušdavo verkdavau ir žiūrėdavau pro langą į kaimynų namą. Svarsčiau, kodėl jie neateina to sustabdyti, nejaugi negirdi? Jie girdėjo, jie viską girdėdavo, bet kai tik išgirsdavo grumtynių garsus ir mamos riksmą, išjungdavo savo name visas šviesas ir apsimesdavo kad jų nėra namuose. Mane tai nervindavo. Kiekvieną vakarą užsidarius savo kambaryje kurdavau planus kaip jį sustabdyti. Bet mano planai nepasiteisindavo.
- Mažute, eik į savo kambarį. Jau vėlu tau laikas miegučio, - mamytė išlindusi iš savo kambario, molinomis rankomis apkabino mane ir pabučiavo į lupytes.
Ji visada taip darydavo, kai tėtis, Henkas, grįždavo namo.
Vėl bus tas pats. Jis muš mamytę, mamytė rėks, aš verksiu. Mano krūtinėje sukilo keistas jausmas, kad šiandien viskas nesibaigs laimingai.
Durys su didžiuliu garsu atsidarė ir tarpdurį pasirodė Henkas, bet ne vienas.
- Tomai, šiandien pasilinksminsim, - tarė jis savo draugeliui.
Dabar.
Tikriausiai visi stebėjote kuris lietaus lašas nukeliaus pirmas iki apačios. Buvot pridėję ranką prie šalto lango stiklo. Liūdėjote, verkėte, bet nežinojote kodėl. Buvot susinervinę taip, kad norėjosi ką nors užmušti.
Visus šiuos dalykus aš patyriau tik globos namuose. Ten nebuvo juoko, nebuvo džiaugsmingų šypsenų. Kiekvieno vaiko akyse matydavau tik skausmą ir viltį, viltį kad juos kas nors paisiims. Juokinga, bet liūdnų vaikų niekas neįsivaikino.
Kaip bebūtų šiandien aš žiūrėjau į lenktyniaujančius lašus, ir pati liejau ašaras. Verkiau kaip dar niekad anksčiau. Pykau ant savęs, kad esu tokia silpna. Tikėjausi esu stipresnė, bet štai pasirodo nei per nago juodimą tokia nebuvau. Išsigandau jo taip, kaip maža mergaitė bijotų didelio šuns.
Ar jus nuramindavo šėliojęs vėjas tamsiuose medžių siluetuose, pilnaties apšviestame danguje? Mane šiuo metu taip. Kad ir kokia bebūdavau liūdna ar pikta mane visada nuramindavo stiprus vėjas, audra, ar net gi žaibai ir jų aidai. Visa tai man primindavo kad yra baisesnių dalykų, žmonės praranda namus, miršta. Ir štai aš, dar viena mergina su didelėmis problemomis, iš savęs reikalaujanti per daug.
Mėgau iš savęs reikalauti daug daugiau nei iš manęs tikimasi.
Gal ir buvau stipri fiziškai, bet psichologiškai buvau dar maža mergaitė. Na bent jau pati tai supratau. Išsigandau, sutrikau kai jį pamačiau. Dabar atrodo galėjau pasielgti kitaip.
Riedant vienai iš daugelio ašarų mano skruostu, išgirdau pirmame aukšte triukšmą. Greitai nusivaliusi ašaras ir bandanti nusiraminti lipau laiptai žemyn, žiūrėti kas dedasi. Nulipusi visai nenustebau kai pamačiau Beką, o gal Semą? Man buvo nesvarbu, nes nenorėjau kad nei vienas iš jų matytų mane verkenčią.
- Bekai prašau išeik, - tyliai ir gergždžiu balsu sušnibždėjau.
Jis atsisuko, tai patvirtindamas kad neklydau. Pamatęs mano ašaras, ir nuovargį veide, nieko nelaukdamas apkabino. Pajutusi jo kūno šilumą pradėjau dar stipriau vergti, Jis nieko neklausinėjo, tik leido pasijusti saugiai ir mylimai. Verkiau kruvinomis ašaromis, o Bekas raminamai glostė mano nugarą. Atrodė kad galėčiau taip prabūti jo glėbyje amžinai. Bet kažkur giliai viduje kirbėjo mintis, kad taip elgtis negaliu. Ir suvokusi ką darau atstūmiau jį ir grubiai nusivaliau ašaras. Mačiau Beko gailestį, ir susirūpinimą jo akyse.
- Išeik! Nejaugi neaiškiai pasakiau? Nenoriu tavęs matyti! - rėkiau ant jo ir tuo pačiu traukiaus nuo jo kuo toliau.
- Aleks, prašau pasakyk man kas dedasi? Aš juk galiu padėti, pati žinai kad galiu, - jis žengė artyn manęs, o aš atgal.
- Tik pažiūrėkit kas prabilo, Bekai, juk tu visados toks šaltas ir bejausmis. Kaip atsitiko kad pasidarei toks jausmingas? Ką?! Kaip?! - visą savo pyktį liejau ant jo. Bekas nieko nesuprasdamas žiūrėjo į mane ir bandė eiti arčiau. - Nesiartink prie manęs! Išeik, tiesiog išeik, - paskutinį sakinį sušnibždėjau. Atsirėmusi į sieną, slinkau ja žemyn. Susiriečiau į kamuoliuką. - Tiesiog išeik, prašau.
Ir jis išėjo. Pasijutau klaikiai, aprėkiau žmogų, tą kurį mylėjau. Gal netgi netekau jo. Susirietusi dar labiau pravirkau. Likau tik aš, skausmas ir džino butelys.
