Laukiau šaltam ir tamsiam skersgatvį. Saugodamasi nuo šalčio susisupau į savo varganą striukytę. Buvau apsirengusi suplėšytus džinsus, jie buvo suplyšę tikrai ne dėl mados. Turėjau pinigų, ir tikrai galėjau nusipirkti naujų drabužių. Bet visus pinigus taupiau, ir dar pusę jų išleidau tam, kad mano planas pavyktų.
Netoli nuo manęs stovėjo porelė, kuri labai aistrinai bučiavosi. Paėjau toliau nuo jų. Nemėgau šiltų akimirkų, nemėgau būti apkabinama, net nemėgstu švęsti savo gimtadienio. Jis man tik primindavo kad artėja neišvengiama lemtis.
Gale skersgatvio, pamačiau žmogaus siluetą. Jis buvo susikūprinęs, ėjo lyg nemėgtų savęs. Turėjo gan ilgus plaukus, kurie papūtus vėjui kaip mat draikydavosi į šonus. Vaikinas buvo su nublukusiais sportiniais marškinėliais, ir su užsegamu džemperiu. Prie visos jo aprangos labiausiai nederėjo kostiuminės kelnės. Vaikinukas, tikrai neturėjo merginos. Priėjęs prie manęs trumpai nužvelgė. Žinojau ką jis mato. Šešiolikos metų merginą, su nešukuotais plaukais, murziną, suplėšytais drabužiais. Man nerūpėjo ką jis pamanys, galėjau prieš jį stovėti nuoga, man nebūtų gėda.
- Ar tu Aleks? - staiga susidrovėjęs paklausė. Garantuoju jis neturi bent vieno tėvo. Jo akyse atsispindėjo skausmas. Jam reikėjo pinigų, kad išmaitintu save ir savo likusią šeimą. Staiga supratau, kokie mes panašūs. Abu pikti, įskaudinti, praradę mylimą žmogų. Nejučia pajutai jam simpatiją, mano akyse pasirodė supratimas ir atgaila.
- Taip. Klausyk turiu tau užduotį, - kad ir kokios mintys mane būtų užplūdusios visada privalėjau būti skeptiška ir bejausmė. - Koks tavo vardas?
- Teris, - jis atsipalaidavo, suprato kad nesakysiu jam užjaučiamų žodžių, kurių jis nemėgo.
Dabar.
Persirengusi sportiniais drabužiais ir su naujom jėgom, įžengiau į sporto salę. Numečiau Stivui maišą kriaušių. Jis greitai ir tvirtai jį sugavo.
- Kas čia? - paklausė.
- Kriaušės, stipruoli, - nerūpestingai tariau eidama link svarmenų. - Juk sakei kad nupirkčiau.
- Ah... Aleks kaip tu mane nervini. Šiandien jokių svarmenų, tavo rankos tvirtos ir stiprios, šiandien lėksi į lauką.
- Ką? Kodėl? - nenorėjau bėgioti, tuo labiau kad lyja.
- Nes tavo kojos, nežinau, kaip vištos, - nusijuokė ir aš kartu.
- Bet aš užtat labai taikliai spardau, gal nori pamatyt? - tai buvo retorinis klausimas, ir Stivas tai žinojo. Taigi nieko neatsakė, o tik su ranka parodė į duris. Raukydamasi, lėtai ėjau link durų.
- Penki ratai aplink kvartalą, taiklioji. O aš lekiu pirkt kriaušių, - man jis patiko. Su juo galėdavai jaustis laisvai ir atsipalaidavusiai. Nereikėjo galvoti, ką šneka ar ką darai. Jis buvo tarsi vyresnysis brolis, gal kiek mažiau. Mūsų santykiai sukosi tik apie sportą, nebuvo jokių šiltų pasisėdėjimų ar kas nors panašaus.
Bėgau, man buvo šalta. Prakaitas maišėsi su lietaus lašais. Jie bėgo visu mano kūnu. Bėgau per balas, man nerūpėjo kad sušlapsiu batus, nerūpėjo niekas. Keista ,kad bėgiojimas gali taip atpalaiduoti. Nejaučiau nei keistų žmonių žvilgsnių kurie turbūt mane laikė ne viso proto. Bėgau, kaip visą gyvenimą tik tą ir dariau, bėgti aš puikiai mokėjau. Bėgau tolyn, palinkdama praeitį po savimi. Tegul ją kas nors pasiima, man jos nereikėjo.
Sustojau kaip tik laiku. Mašina garsiai cypdama sustojo tiesiai prieš mane. Stovėjau bejausmiu veidu žiūrėdama į priekį. Man nepralėkė gyvenimas prieš akis. Nors buvau arti mirties slenksčio. Man nesidaužė širdis kaip išprotėjusi. Tiesiog buvau sutrikusi ką mačiau.
Man buvo baisu. Mane apėmė panika. Dar nebuvau pasiruošusi. Dar nedabar. Tai turėjo nutikti tik po kelių mėnesių. Jis juokėsi, šaižiai, ir garsiai. Jo viena ranka buvo apglėbusi aukštą tamsiaplaukę merginą. Kita ranka patogiai gulėjo ant pilvo. Buvau sukrėsta. Jaučiau kaip vaikinukas, kuris ką tik vos manęs nepartrenkė, purto mane, teiraujasi ar man viskas gerai.
Man nebuvo viskas gerai. Ten, prie banko įėjimo, stovėjo jis. Mano baisiausias košmaras, vaikystės pabaisa. Dar ir po tiek metų bijojau jo.
Galva buvo tuščia. Nebandžiau bėgti. Jeigu jis būtų atsisukęs jis nebūtų manęs atpažinęs.
Lėtai lyg niekur nieko nubėgau toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą