Tau neskauda, jei ir skaudėtų sakyk "neskauda".
Neleisk niekam manyti, kad esi silpna, net jei ir tokia būtum.
Nerodyk akyse skausmo, nepasiduok.
Kovok iš visų jėgų, neleisk su tavim elgtis kaip su mergaite, naudokis tuo kuo esi dabar.
Visada būk vienu žingsniu toliau negu tavo priešai.
Naudokis savo išvaizda, prisidenk ja, tegul tau būna tavo priedanga.
Nebūk tiesiog savimi, būk kažkuo daugiau.
***
Smūgis, smūgis, lenkis, smūgis iš apačios, spirk, lenkis, smog iš visų jėgų.
- Nagi Stivai duok kastetus, - jau visą valandą jo prašiau. Stivas, mano treneris, sporto aikštelėje. Jis beproto raumeningas, seksualus, simpatiškas ir linksmas.
- Kad sumaitotum jau paskutinę likusią sveiką bokso kriaušę? Na jau ne. Grįši namo galėsi ten duotis kiek įmanydama, o dabar kol kas darbuokis kumščiais, - jis iš manęs šaipėsi. Mano rankos buvo kruvinos, bokso kriaušė ištepta mano pačios krauju. Nekreipiau dėmesio į skausmą rankose ir toliau dorojau kriaušę. Staiga ji nukrito ant žemės, o aš tuo tarpu staigiai atšokau atgal, kad neužkristų ant kojos.
- Aleks, neliko nei vienos gyvos kriaušės, turėsi atpirkt juk žinai tai, ar ne? - paikai šypsodamasis sakė man. Nieko jam neatsakiau, o paspyrusi kriaušę lėkiau praustis.
- Rytoj šeštą valandą ryto, kad būtum čia su sportine apranga ir kriaušėm, - ką ir vėl pradėsim rytais treniruotis? Lėkiau link persirengimo kambarių, bet atidarius duris pamačiau nemalonią staigmeną.
- Ką čia veiki? Oi, atleisk, ir kam aš klausiu, atėjai pasigrožėti mano ištreniruotu kūnu? - šypsojausi Žinojau, aš jį erzinu ir pykdau, ir gundau vienu metu.
- Kūnas tavo gražus, bet aš dėl kitko, - Beko veidas bejausmis žvelgė į mane grėsmingai. Susiraukiau, man nepatiko jo tonas. - Žinai kaip man nepatinka kai pabėgi nuo manęs, bet vis tiek neklausai, - jis lėtai artinosi prie manęs. o aš atgal, kol galiausiai atsitrenkiau į vieną iš daugelio spintelių.
- Ko tau reikia Bekai? - bandžiau apsimesti nerūpestinga, bet žinau kad šito reikia man dar išmokti. Jis prirėmė mane prie sienos ir pirštais suimė smakrą. Jaučiau jo raumeningą krūtinę, jaučiau kaip stipriai trankosi jo širdis, jis alsavo man tiesiai į veidą.
-Tu sudaužei mano mašiną, norėčiau bent kokio atlygio už padarytą žalą, - paikai šypsojos. Šunsnukis, jis matai dar atlygio nori, tuoj aš jam duosiu atlygį.
- Nereikėjo manęs ten vežtis ir viskas būtų buvę gerai. Ir pagaliau paleisk mane, - šnypščiau jam į veidą. Spyriau į tarpkojį, ir staigiai pasitraukiau nuo jo, o jis susirietė.
- Taikliai spardaisi Lamžde, bet vis tiek turėsi man atsilyginti, - linksmai ir labai tyliai lemeno.
- Matai Bekai, jau ko ko, bet spardytis tai tikrai moku, - na ir prisidirbau. - Tikiuosi nepyksti? - pralinksmėjau ir šalia atsiklaupiau.
- Ne, ką tu, tik aš tau vaidensiuosi dieną naktį, o tai bus labai lengva padaryti, nes gyvenu šalia tavęs, - viskas man jau to gana.
- Ate Bekai, - išskubėjau pro duris, paskubomis pasiėmiau savo sportinį krepšį. Reikėjo kuo greičiau iš ten dingti. Juokinga, pastarąjį laiką, tik tą ir dariau. Numečiau krepšį ant priekinės keleivio sėdynes apėjau mašiną ir greit įšokau į savo naują mašiniuką, Audi R8. Nulėkiau gatve link namų. Man mirtinai reikėjo aprimti, pamąstyti, ir nusiprausti.
Privažiavau savo dviejų aukštų namą. Viena antro aukšto pusė visa stiklinė, o kitur tik medinės sienos ir langai. Jis labai paprastas, kaip tik tokio kokio ir norėjau. Ir iš vidaus labai jaukus ir labai, labai didelis, kaip man. Nežinau ką galvojau kai jį pirkau. Tikriausiai buvau taip užsigalvojusi kur ką statysiu, kad nepastebėjau koks jis didelis. Pažvelgiau į šalia stovintį namą. Žolė buvo nenušienauta, lauke tikras šiukšlynas. Nenuostabu, užvakar Bekas buvo surengęs vakarėlį, per kurį aš negalėjau ramiai išsimiegoti.
Beko įvažoje stovėjo mašina. Bet juk jis negalėjo taip greitai grįžti, ir ši mašina dar nematyta, tikriausiai už laimėtus pinigus jau nusipirko. Eidama link namų durų galvojau, kaip Bekas taip greitai grįžo namo.
Įėjusi į vidų užrakinau duris, ir lėkiau maudytis. Prisipyliau pilną vonią šilto vandens ir leidau sau pasimėgauti tokia ramybe. Dabar galėjau ramiai viską apmąstyti.
Sapnas. Jau galvojau, kad tai baigėsi. Bet pasirodo ne. Nuo pat pabėgimo iš globos namų sapnavau praeities vaizdinius. Kurį laiką jie jau nesirodė mano galvoje, bet štai jie vėl išlindo. Nenorėjau nieko prisiminti iš to vaikystės laikotarpio. Bet praeities šešėliai persekiojo mane kiekvieną dieną. Taip, kažkada turėjau mylinčią mamą ir bjaurų tėvą... Akyse dar šmėžavo tos lemtingos nakties vaizdai. Negalėjau to išmest iš galvos.
Nuskambėjo durų skambutis. Ah.. Nejaugi vėl Bekas? Kada gi jis nuo manęs atstos? Susisupus į rankšluostį leidausii laiptais. Bet Bekas vis nesiliovė skambinęs, tuo prakeiktu skambučiu. Staigiai atidariau duris.
- Gal jau baigsi? Ko nori Bekai? - žvelgiau į jį piktai. Jis ir buvo taip apsirengęs? Turbūt kelis kartus į dieną persirengė, visai kaip mergina.
- Aš ne Bekas, - pareiškė. Kaip tai ne? Dar kartą nužvelgiau jį. Bet be jo kitų drabužių nieko nemačiau įrodančio, kad ten buvo ne Bekas.
- Taip kur jau ne Bekai. Gal pavirtai poniu? - sarkastiškai paklausiau ir pažvelgiau tiesiai jam į akis. Pala. Beko akys buvo žalios, o dabar mėlynos. Kaip suprasti?
- Aš Semas, - pašaipiai šypsojos.
Nieko nesupratau.
- Paaiškink, - paprašiau.
- Na...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą